Lietuva turi dideles gėlo požeminio vandens atsargas. Miestuose, daugiabučiuose, vanduo tiekiamas centralizuotai, jo kokybė nuolat kontroliuojama. Deja, ketvirtadalis mūsų šalies gyventojų, dažniausiai vienkiemių sodybose, kaimo gyvenvietėse, miestų pakraščiuose

bei sodų bendrijose vartoja individualių gręžinių ir šachtinių šulinių vandenį. Šulinio vandens tarša dažnai plika akimi nematoma ir niekaip nejaučiama, tačiau vis dėlto yra. Jo tikrąją kokybę gali atskleisti tik laboratoriniai tyrimai. Daugeliui atrodo, kad nuosavame šulinyje turi būti geras vanduo, tačiau ne visada taip yra. Tai įsitikino aštuntokai, kurie išsitirti savo, kaimynų ar kitų giminaičių šulinio vandens kokybę vyko į Šiaulių valstybinę kolegiją. Padedami dėstytojos Violetos Repečkienės, mokiniai tyrė vandens kokybę įvairiais metodais. Iš 9 mėginių tik 4 atitiko geriamojo vandens saugos ir kokybės reikalavimus. Geriamasis vanduo yra gyvybiškai svarbus, bet, jei jis užterštas, gali tapti įvairių ligų priežastimi, išsiaiškino aštuntokai.

Biologijos–chemijos mokytoja Virginija Motuzienė